2023 – Page 27 – Lietuvos žydų bendruomene (2024)

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pradėjo simboliškai – prasminga pažintimi su dviem naujomis knygomis, pasakojančiomis apie žydų ir lietuvių santykius įvairiais istoriniais laikotarpiais. Jų leidybą dalinai finansavo VšĮ „Geros valios fondas“.

Nuotraukoje – Vytautas Toleikis, dr. Tomas Venclauskas ir Arkadijus Vinokuras.

Kultūrininko, eseisto, visuomenininko Vytauto Toleikio knygoje „Žydai lietuvių literatūroje“ pasakojama apie tai, kada Lietuvos gyventojų tarpe atsirado ir tapo pastebimi žydai, kaip į juos žiūrėjo aukštuomenė ir paprasta liaudis, kokį požiūrį į žydus formavo rašytojai ir žymūs visuomenės veikėjai.

Dr. Lino Venclausko knygoje „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų” analizuojamas jau kitas lietuvių ir žydų santykių laikotarpis, kuris sutapo su tautiniu atgimimu, valstybingumo idėjomis, vėliau jo įtvirtinimu ir kūrimu.

Padedami susitikimą moderavusio publicisto ir aktoriaus Arkadijaus Vinokuro, autoriai susirinkusiems papasakojo daugybę į jų knygas nugulusių įsimintinų istorijų.

Vakaro metu tylos minute susirinkusieji pagerbė Holokausto aukas.

Ypatingą nuotaiką sukūrė viena ryškiausių savo kartos Baltijos šalių smuikininkių, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto absolventė, tarptautinių konkursų laureatė Dalia Dėdinskaitė vienas ryškiausių Lietuvos pianistų, daugybės tarptautinių konkursų laureatas pianistas Darius Mažintas. Muzikantai atliko labai simbolinę programą – litvako, smuikininko ir kompozitoriaus Josepho Achrono „Hebrajišką melodiją” ir Maxo Brucho „Kol Nidrei”. Tai – ritualinis kūrinys, kuriuo buvo jautriai pagerbtos Holokausto žiaurumų aukos.

Vakaro nuotaiką žydų kompozitorių kūriniais nuspalvino smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir pianistas Darius Mažintas.

Penktadienį palangiškiai kviečiami paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną:

11 val. Palangos senosiose kapinėse bus uždegtos žvakutės žuvusiems;.

11:30 val. ant Vytauto gatvės 98 namo bus atidengta paminklinė lenta, įamžinanti kurorte stovėjusias sinagogas.

Likus kelioms dienoms iki 78-ųjų Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos metinių minėjimo, Europos Žydų Kongreso (EŽK) prezidentas dr. Arielis Muzicantas įspėjo, kad pasaulis praranda budrumą ir tai yra didžiulė klaida.

EŽK prezidentas dr. Arielis Muzicantas / EŽK nuotr.

„Pavojingame šiandienos politiniame klimate, kai neapibrėžtumas ir neviltis temdo mūsų horizontą, turime toliau kovoti su tais, kurie kelia grėsmę demokratijai ir žmogaus teisėms, – sakė dr. A. Muzikantas. – Neturime prarasti ryžto, nes, jei atsisakysime kovoti, nugalės neapykanta ir netolerancija“.

Trečiadienį EŽK surengtame minėjime daugiau nei 400 svečių – įtakingų ES pareigūnų, įvairias politines pažiūras atstovaujančių europarlamentarų, ambasadorių ir pilietinės visuomenės lyderių susirinko paminėti Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos ir pagerbė Aušvico baisumus išgyvenusios žmogaus teisių aktyvistės Simone Veil, pirmosios Europos Parlamento pirmininkės, atminimą.

„Šiemet, kai minime ir Varšuvos geto sukilimo 80-ąsias metines, to meto herojai ir jų pasiaukojimas turi būti įkvėpimas mums visiems. Jų palikimas verčia mus tęsti kovą su tais, kurie ir vėl meta iššūkį mūsų visuomenei savo diskriminacija, rasizmu ir antisemitizmu“ – savo kalboje pažymėjo dr. A. Muzicantas.

Šiandien Vilniuje prasideda 700-ojo gimtadienio šventiniai renginiai. Visus septynis šimtmečius šiame mieste ne tik gyveno, bet jį statė, kūrė, verslo, medicinos, kultūros pasiekimais ir iškiliomis asmenybėmis visame pasaulyje garsino žydų tauta.

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

„Šiandien likusi labai negausi vilniečių žydų bendruomenė, tačiau daugybės žydų kartų indėlio į Šiaurės Jeruzale vadinto miesto klestėjimą neleidžia pamiršti mūsų atmintis ir senosios nuotraukos“, – įsitikinusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Vilniaus 700 jubiliejaus proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išleido 2023 m. kalendorių, kurį puošia specialus „Vilne 700“ jubiliejinis logotipas, o iliustracijose – senojo Vilne žydų gyvenimą atspindintys koliažai. Kalendoriaus dėjos ir dizaino autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ. (dizaineriai Viktorija Sideraitė Alon ir Albinas Šimanauskas).

Žinutė iš senojo Vilne

„Vilniaus miesto įkūrimo 700 m. jubiliejus – itin graži bei reikšminga data visiems sostinės gyventojams ir ne tik. Deja, šventinio pasiruošimo šurmulyje mažai kas prisimena, kas statė Lietuvos sostinę, kas itin reikšmingai prisidėjo sukuriant UNESCO perlą – Vilniaus senamiestį“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

LDK valdovas Gediminas, nusprendęs Neries ir Vilnelės santakoje įkurdinti LDK sostapilį, savais laiškais pakvietė žmones iš visos Europos atvykti, įsikurti ir prisidėti kuriant šio krašto gerovę.

Metraščių kronikos rodo, jog valdovo žodis buvo išgirstas. Žmonės iš kitų kraštų vyko į Vilnių, kūrėsi čia ir liko gyventi kartų kartomis.

Kitataučių vilniečių pėdsaką iliustruoja ir sostinės gatvių pavadinimai: „Vokiečių“, „Totorių“, „Rusų“, „Žydų” gatvė…

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

Vaikštant po senamiestį, bandome atrasti ženklų, liudijančių tai, kad čia, vos prieš keliasdešimt metų, šurmuliavo gausi žydų bendruomenė.

Pro naują renovacijų glianco sluoksnį tuos ženklus atrasti tikrai nelengva. Vilnius gerokai „apvalytas“ nuo autentiškų žydiškumo rudimentų. Fasadai blizga, vitrinos švyti, o naujų trinkelių plotai neleidžia užsimiršti ir nuklysti į nepatogią istoriją.

Tačiau, iš bet kurios senamiesčio gatvės pro bromą įžengus kieman, ištinka kultūrinis šokas – sostinės kiemuose atsiveria kitas, visiškai nepažįstamas Vilnius. Nuo pamatų iki kaminų žydiškas Vilne. Terra incognita. Visiškas déjà vu.

Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.

Žvelgiant į senamiesčio kvartalus „iš vidaus“, neapleidžia jausmas, jog atsidūrei paralelinėje visatoje, alsuojančioje visiškai nežinomu, bet labai tikru gyvenimu.

Mame lošn, įsisunkusi į pastatų sienas, skamba per visą kvartalą, bet netrukus suvoki, kad tie balsai aidi tik tavo galvoje. Žydų čia nebėra. Bet – žydiškumas likęs!

Šio kalendoriaus iliustracijos yra viso labo spontaniškas bandymas, emocinė frustracija užfiksuoti tą déjà vu – žydišką Vilne. Foto – koliažuose nerasite istorinės faktologijos tikslumo – vaizdai pro bromas yra sąlyginiai. Autentiški gatvių ir kiemų atvaizdai parinkti iš negausių foto archyvų likučių, o jų vieta „šiapus ir anapus“ bromų neatitinka topografijos. Tačiau jausmas bei žydiškoji Vilne miesto dvasia yra tikri ir kupini emocionalaus vitališkumo dramaturgijos.

Šiemet kalendorius paženklintas specialiu logotipu, dedikuotu Vilniaus 700 jubiliejui. Visuomenei, o ypač valdžioms neretai „pamirštant“ žydišką šio miesto kilmės dėmenį.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiuo logotipu santūriai primena, jog vietos žydų bendruomenė dar tebeegzistuoja, žydai, kad ir neskaitlingai, tačiau tebegyvena savo protėvių mieste ir pamena, kas drauge su kitų tautybių vilniečiais statė, kūrė ir puoselėjo Vilnių ilgus šimtmečius. Juk būti žydu-vilneriu, būti Jidišlando sostinės istorijos ir kultūros paveldėtojais yra ne tik garbė bei privilegija – tai ir atsakomybė prieš ateities kartas. Nes mes gyvi, kol gyva Atmintis.

Šią ideologemą fiksuoja ir jubiliejinis „Vilne 700“ logotipas, kurio semantikos sluoksniuose sutilpo ne tik Gedimino laiškai ir kronikų metraščiai, čia yra ir Toros ritinys, ir Vilniaus Gaono išminties pergamentai bei vilnietiško baroko motyvas, foto/kino dokumentikos juostos dramaturgija.

Viskas, kas tikra.

„Tokia šio kalendoriaus žinutė urbi et orbi iš senojo Vilne“, – sako F. Kukliansky.

Tarptautinės Holokausto minėjimo dienos proga sausio 26 d., ketvirtadienį, 18 val., Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyks susitikimas su monografijos „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų” autoriumi VDU dr. Linu Venclausku bei kultūrininku, eseistu, visuomenininku Vytautu Toleikiu, 2022 m. parašiusiu ir išleidusiu knygą „Žydai lietuvių literatūroje“.

Apie abipusį gebėjimą gerbti ir pasitikėti. Apie abipusį gebėjimą atsiprašyti ir atleisti. Apie gebėjimą bendrai spręsti klausimus. Ar tai įmanoma?

Lietuvių ir žydų santykių priešpriešos

Dr. Lino Venclausko knygoje „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų” analizuojamas lietuvių ir žydų santykių laikotarpis sutampa su tautinio atgimimo, valstybingumo idėjų, vėliau jo įtvirtinimo ir kūrimo laikotarpiu.

Šiuo atveju žodis „kūrimas“ yra esminis: istoriškai lietuvių ir žydų santykiai turėjo savo raidą, tačiau modernybės logika sako, kad tikrovė ir santykiai yra kuriami, čia svarbus ir individualus, ir kolektyvinis apsisprendimas, o kūrimas prasideda nuo vaizdinio ir žodžio.

Turint žodžiais sukurtą pasaulį kuriami elgesio ir santykių modeliai. Analizuojamas laikotarpis Lietuvai buvo nauja patirtis, todėl reikėjo daug ką kurti iš naujo ar kitaip.

Kaip tik dėl to žodinės lietuvių ir žydų santykių projekcijos buvo svarbios, priimamos kaip veiklos pagrindas: dvejojančiuosius – drąsinančios, nežinantiesiems – pateikiančios galimus elgsenos modelius, o tekstų autorius ir juos palaikančius – skatinančios toliau laikytis savo pozicijų.

Kaip ir kodėl keitėsi lietuvių ir žydų santykių projekcijos per beveik šešis knygoje analizuojamus dešimtmečius? Kaip buvo siūloma spręsti matomas problemas? Į šiuos ir kitus klausimus knyga padės rasti atsakymus, skatinančius ir tolesnį smalsumą.

Žydai lietuvių literatūroje

Vytautas Toleikis savo knygoje kelia klausimus ir kviečia pasvarstyti: kada atsirado ir tapo pastebimi žydai Lietuvos gyventojų tarpe, kaip į juos žiūrėjo aukštuomenė ir paprasta liaudis?

Daug ko nesužinosime, bet žydo įvaizdis gali nemažai pasakyti. XIX – XX a. pirmoje pusėje gimstančioje lietuvių literatūroje bei spaudoje randasi žydas. Koks jis – geras kaimynas ar sukčius smuklininkas, gelbstintis gydytojas ar priešas, kuris nužudė Dievą? Ką apie tai sakė Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Strazdas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Vincas Kudirka ir kiti rašytojai?

Autorius žengia į mažai mokslininkų tyrinėtą teritoriją, istoriškai ir kultūriškai jautrią temą – imasi tirti, kaip lietuvių ir žydų santykiai atsispindėjo grožinėje literatūroje lietuvių kalba – nuo pirmųjų tekstų iki pat Antrojo pasaulinio karo ar dar vėliau.

Ar šioje tekstų visumoje galime užčiuopti lietuvių tautos sąmoningumo formavimosi procesus? Ar galime tekstuose rasti antisemitizmo, antijudaizmo apraiškų? Ar Lietuva to meto Europos kontekste kuo nors išsiskiria?

Knygų leidybą dalinai finansavo VšĮ „Geros valios fondas“.

Pirmąjį šio vasario penktadienį turėsime galimybę išgirsti tikrus klasikinės muzikos titanus – „Organum“ koncertų salėje koncertuos smuikininkė Vera Vaidman ir pianistas Emanuelis Krasovsky.

Šeimyninis duetas iš Izraelio atliks nepaprasto grožio Beethoveno ir Schuberto kūrinius.

Puiki žinia – perkant bilietus, Lietuvos žydų bendrijos nariams, įvedus kodą „lzb“, taikoma 10 proc. nuolaida.

Bilietai >> https://topticket.lt/event/73

Apie atlikėjus

Smuiku ir altu griežianti Vera Vaidman – viena paskutiniųjų didžiojo smuikininko Davido Oistracho mokinių. Gimusi Sankt Peterburge, studijavusi Maskvoje,

dabar ji gyvena Tel Avive, Izraelyje.

Muzikės biografija išties įspūdinga – ji yra grojusi su Izraelio filharmonijos simfoniniu, kameriniu ir kitų šalių garsiausiais orkestrais, buvo išskirtinio moterų styginių orkestro „Ramat Hasharon Camerata“ meno vadovė ir koncertmeisterė, yra atlikusi bei įrašiusi sudėtingiausius smuiko ir alto repertuaro kūrinius.

Pianistas Emanuelis Krasovskis – Vilniuje gimęs fortepijono ir kamerinės muzikos profesorius, menų daktaras, studijavęs Vilniaus konservatorijoje, Tel Avivo Universitete, ir prestižinėje Niujorko Juilliardo muzikos akademijoje, dėstęs inovatyvioje Barenboim-Said akademijoje Berlyne, grojęs ptrstižinėse pasaulio koncertų salėse su garsiausiais dirigentais, o šiuo metu dėstantis Tel Avivo universiteto Buchmann-Mehta muzikos institute.

Gero koncerto!

Šeštadienio rytą mirė garsi violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė. 80-ies muzikė buvo ištikima Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiulė, Pasaulio Tautų Teisuolio Jackaus Sondeckio marti ir prieš keletą metų mirusio vieno žymiausių Europoje dirigentų Sauliaus Sondeckio žmona.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Silvijos Sondeckienės sūnus ir jų šeimas, mokinius ir bičiulius.

Silvija Sondeckienė – lrytas.lt/R.Danisevčiaus nuotr.

Iškili muzikė ir pedagogė

S. Sondeckienė gimė Kaune, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo pas legendinį violončelininką Mstislavą Rostropovičių, beveik 40 metų grojo Lietuvos kameriniame orkestre, buvo violončelių grupės koncertmeisterė, grojo viso pasaulio prestižinėse koncertų salėse. Dar ilgiau muzikė dėstė Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje bei kitose šalyse, išaugino didžiulį būrį puikių, savo šalis garsinančių muzikantų.

„Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“, – apie profesorę sakė M. Rostropovičius.

„Silvija Sondeckienė ranka rankon ėjo gyvenimo keliu su Sauliumi Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsia pradėtus darbus – atstovauja Lietuvos menui, gražina savo šalį“, – rašoma Lietuvos muzikų sąjungos pranešime.

Vėlų penktadienio vakarą Tel Avive mirė pirmasis Lietuvosžydų bendruomenės pirmininkas – vienas žinomiausių pasaulyje žydų rašytojų, litvakas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Grigorijus Kanovičius. Jam buvo 93-eji.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą rašytojo šeimai – sutuoktinei Olgai, sūnums Sergejui ir Dmitrijui.

Grigorijus Kanovičius / Courtesy of Noir Press nuotr.

Gyvenimas ir kūryba

„Man regis, kad šiame pasaulyje nieko aukštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštinti tą pasaulį, apie kurį didelę dvidešimtojo amžiaus dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose“, – yra sakęs rašytojas.

Dramaturgas, scenarijų autorius gimė 1929 metų birželio 18-ą dieną, Jonavoje, tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje. Kartu su tėvais jis pabėgo iš karo apimtos Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.

1945 metais šeima grįžo į Vilnių. 1953 metais G.Kanovičius baigė slavistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete. Garsusis litvakas yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“ – ši knyga knyga 2020 m. laimėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją. Vienas iš žymiausių ir populiariausių G.Kanovičiaus kūrinių – 2013 metais išleistas romanas „Miestelio romansas“.

Rašytojo knygos yra išverstos į 12 kalbų – anglų, lietuvių, vokiečių, hebrajų, prancūzų, čekų, lenkų, bulgarų, vengrų ir kt.

Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su R.Vabalu („Marš, marš, tra ta ta“), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita“), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.

2014-aisais rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija

Taip pat rašytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Nuo 1989 iki 1993 metų G. Kanovičius buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.

Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyveno Izraelyje.

Švedijoje įsikūręs Paideia Europos žydų studijų institutas kviečia vaikinus ir merginas į vienerių metų žydų studijų programą, skirtą žydų civilizacijos ištakų tekstų mokymuisi ir tarpdisciplininiam aiškinimui.

Tai – viena iš intensyviausių žydų mokymosi patirčių Europoje. Ji siūlo tradicinės teksto studijų metodikos (Hevruta) derinį, akademinį ir kritinį požiūrį į interpretaciją bei šiuolaikinius poreikius atitinkančias taikomąsias patirtis. Jaunuoliams suteikiama galimybė mokytis įvairių lygių hebrajų kalbos, gilintis į daug įvairių žydų studijų disciplinų, kurias dėsto žymūs Izraelio, Europos ir JAV mokslininkai. Tad tai yra išties unikali žydų studijų programa.

Bendradarbiaujant su akademinėmis institucijomis ir universitetais, vienerių metų žydų studijų programa suteikia galimybę dalyviams studijuoti magistrantūroje.

Paideia institutas siūlo itin palankias sąlygas – mokslas yra nemokamas, galimos stipendijos apgyvendinimui ir pragyvenimui, nereikia išankstinių hebrajų kalbos žinių, dėstoma anglų kalba, nėra studentų amžiaus ribos.

Daugiau apie vienerių metų žydų studijų programą galima sužinoti virtualios Atvirų durų dienos metu, kuri vyks antradienį, sausio 24 d., per zoom programėlę.

Registruotis galima čia: shorturl.at/rwXY6

Apsisprendusiems studijuoti dokumentus reikia pateikti iki 2023 m. sausio 31 d.

Paideia Europos žydų studijų institutą 2000 m. įkūrė Švedijos vyriausybė bei Švedijos milijardierių šeimos Marianne ir Marcus Wallenbergų įsteigtas fondas. Instituto tikslas – puoselėti Europos žydų kultūrą, remti tarpkultūrinį dialogą ir skatinti teigiamą mažumų kultūros pavyzdį Europos visuomenėse. Paideia kiekvienais studijuoja jaunuoliai iš 14-16 Europos šalių. Tai leidža dalintis gerosiomis patirtimis ir lavinti kritinį mąstymą.

Europos žydų kongresas (EŽK) išreiškė susirūpinimą ir pasipiktinimą po Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo komentarų, lyginančių Vakarų vyriausybių paramą Ukrainai su Hitlerio „galutiniu sprendimu“ – Holokausto planu, dėl kurio buvo nužudyta šeši milijonai žydų.

Šaltinis: European Jewish Congress, LŽB

Nuotraukoje – Arielis Muzicantas / LŽB archyvo nuotr.

Savo metinėje spaudos konferencijoje S. Lavrovas pareiškė, jog Jungtinės Valstijos subūrė Europos valstybių koaliciją, kad išspręstų „Rusijos klausimą“ taip, kaip Hitleris surengė „galutinį sprendimą“ Europos žydams.

„Esame sukrėsti ir pasibaisėję šio gėdingo ministro Lavrovo palyginimo tarp demokratinių šalių koalicijos veiksmų ir Hitlerio Holokausto – šešių milijonų žydų persekiojimo ir nužudymo“, – sakė EŽK prezidentas Arielis Muzicantas. – Tai yra Holokausto iškraipymas pačiame pamatiniame lygmenyje. Mes raginame poną Lavrovą nedviprasmiškai atsiprašyti ir atšaukti šiuos komentarus“.

Savo kalbose Hitlerį ir žydus S. Lavrovas mini ne pirmą kartą. Dėl to jau buvo kilęs ne vienas skandalas, o politikas kaltintas antisemitizmu.

Pernai gegužę V. Putinas atsiprašė Izraelio po to, kai S. Lavrovas pareiškė, kad Hitleris „turėjo žydiško kraujo“.

„Tai ne pirmas kartas, kai ministras netinkamame kontekste mini Holokaustą ir Hitlerį, – pažymėjo EŽK prezidentas. – Tai turi baigtis. Po kelių dienų minėsime Tarptautinę Holokausto atminimo dieną, kai raudonoji armija išlaisvino Aušvicą. Holokausto aukų atminimas niekada neturėtų būti vartojamas taip neatsakingai ir siaubingai“.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su didžiuliu liūdesiu praneša, kad š. m. sausio 18 d. mirė gerbiama bendruomenės narė Nina Dubrovskaja (1932 – 2023).

Reiškiame nuoširdžią užuojautą dukrai Liudmilai Dubrovskajai.

Šiomis dienomis Jeruzalėje vyksta Europos žydų lyderių konferencija, kurioje aktyviai dalyvauja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Intensyvioje darbotvarkėje gausu susitikimų ir diskusijų, kurių temos apima glaudžius Izraelio ir Europos žydų diasparos santykius, aktualiausius iššūkius bei nerimą keliantį antisemitizmo augimą.

Viešnagės Jeruzalėje metu LŽB pirmininkė buvo pakviesta į Izraelio prezidentūrą, kur susitiko su prezidentu Isaacu Herzogu. Turiningo pokalbio metu buvo aptarti Lietuvos žydams itin aktualūs klausimai. Jo Ekscelencija prisiminė ir savo prosenelio gimtinę Šeduvą.

Vienuoliktasis Izraelio prezidentas, garsios politikų šeimos atstovas Isaacas Herzogas kilęs iš litvakų. Šmuelis Icchakas Hilmanas 1868 metais gimė Šeduvos miestelyje Radviliškio rajone, studijavo Torą pas dėdes Pašvitinyje (miestelyje prie Šiaulių) ir Pasvalyje.

1897 metais, sulaukęs 29-erių, jis tapo Berezino miesto Minsko regione rabinu, o 1908 metais buvo paskirtas Glazgo miesto Škotijoje rabinu. Jo laidotuvėse Jeruzalėje 1953 metais dalyvavo tūkstančiai žmonių.

Pats I.Herzogas gimė jau Tel Avive, nepriklausomame Izraelyje, 1960 m. Būsimasis prezidentas 2009-aisiais, kai ėjo socialinių paslaugų ir rūpybos ministro pareigas, lankėsi pirmajame Lietuvoje vykusiame „Gyvųjų žygyje“. Jo inauguracija įvyko 2021 m. liepos 7 d.

Nuotraukoje – LŽB pirmininkė Faina Kukliansky su Izraelio prezidentu Isaacu Herzogu / LŽB nuotr.

Šaltinis: Tadas Paškevičius, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt

Statybvietėje Lenkijoje atkastas vertingas, tačiau skaudžius prisiminimus keliantis radinys. Medinėje dėžėje sukrauti keli šimtai daiktų, greičiausiai priklausiusių tarpukariu šalyje gyvenusiems žydams. Ekspertai spėja, kad turto savininkai žuvo per nacių okupantų įvykdytą Holokaustą.

Pakasinėjus, kiekvieno mūsų kieme greičiausiai rastume bent kokią monetą, bet vargiai galėtume tikėtis tokio lobio, kokį rado lenkų statybininkai Lodzėje: apie 400 tarpukarį menančių daiktų.

„Tai buvo vienas paketas – sukežusi medinė dėžė. Jos viduje daiktai buvo suvynioti į laikraščius“, – nurodo statybų inspektorius Krzysztofas Hejmanowskis.

Sidabrinės žydiškos septynšakės žvakidės menoros, stalo įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktai. Pasak ekspertų, tai itin retas ir vertingas radinys. Tačiau su lobiais siejama romantika šiuo atveju liūdna. Judėjų tikėjimo daiktai išduoda, kad tai Lodzės žydų turtas. Radinys atkastas visai greta buvusio geto.

„Žmonės, užkasę šiuos daiktus, greičiausiai tikėjosi vieną dieną juos susigrąžinti. Deja, labiausiai tikėtina, kad jie žuvo. Tokios istorijos ne tik retos, bet yra ir gera pamoka mums visiems“, – pabrėžia Lodzės vicemeras Adamas Pustelnikas.

Nacių okupantai Lodzės gete įkalino apie 200 tūkstančių žydų iš visos Europos. Dauguma vėliau žuvo koncentracijos stovyklose. Pasak vietinių, tokie atradimai padeda geriau pajusti ryšį su kadaise tomis pačiomis gatvėmis besidalijusiais žydais.

„Tai palieka didžiulį įspūdį, sužadina jausmus ir priverčia giliai susimąstyti, kad nesame vieni, kad paliekame kažką po savę“, – sako Lodzės savivaldybės atstovė Malgorzata Loeffier.

Radiniai bus perduoti Lodzės archeologijos muziejui.

Sausio 14 d. minime vieno garsiausių litvakų, poeto, prozininko ir eseisto Osipo Mandelštamo 132-ąsias gimimo metines.

Būsimasis kūrėjas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mandelštamų šeimos šaknys kildinamos iš Lietuvos – poeto senelis gyveno Žagarėje. Motina Flora Mandelštam buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus.

Kai Osipui buvo keleri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo Peterburgo, Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose.

Dar visai jaunas O. Mandelštamas, kartu su S. Gorodeckiu, A. Achmatova ir kitais kūrėjais prisijungė prie „Poetų cecho“. Šie jaunuoliai atstovavo „akmeizmo“ judėjimui – išsižadėję simbolistų misticizmo, jie siekė sugrįžti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškojo prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje.

Pirmąjį poezijos rinkinį „Akmuo“ O. Mandelštamas išleido 1913 m., paskutinį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais pat metais išėjo ir straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas.

Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.

Minėdami poeto gimimo metines kviečiame prisiminti jo eiles.

Dėl griausmingų artėjančios eros aidų,

Dėl žmonių prakilnios padermės,

Netekau aš ir vietos prie stalo tėvų,

Džiaugsmo savo, ir savo garbės.

Mano šimtmetis – vilkšunis kimba gerklėn,

Nors ne vilkiško kraujo esu,

Bruk mane kaip kepurę rankovės gelmėn

Sibiriečio šiltų kailinių.

Nematyčiau kad purvo, kur murkdos bailiai,

Nei sukruvintų kaulų, žaizdų,

Kad spindėtų poliarinės lapės melsvai

Man savuoju pirmykščiu grožiu.

Palydėk prie plataus Jenisiejaus krantų,

Kur už žvaigždę aukštesnė pušis,

Nes ne vilkiško kraujo žmogus aš esu,

Ir tik lygus mane nužudys.

1931 m. kovo 17–18 d., 1935 m. pabaiga

vertė Audrius Dzikaras